Kraujasiurbės erkės

Erkės yra parazitai, kurie perduoda daugelį pavojingų ligų kurių sukėlėjai yra tokie kaip virusai, bakterijos, pirmuonys ir riketsijos. Šunims dažniausiai diagnozuojama boreliozė, erlichijozė, anaplazmozė, babeziozės ir kitos ligos. Naminiams gyvūnams grėsmę kelia tos pačios erkių rūšys kaip ir žmogui, todėl žmonės gali taip pat susirgti nuo šių erkių įkandimo.

Platinamos ligos yra sunkios ir jų gydymas yra sudėtingas ir ilgalaikis. Gyvūnams ir žmonėms šios ligos dažnai sukelia ilgalaikę žalą ar net mirtį.

Erkės yra didžiausios Acarina šeimoje. Jos skiriasi nuo kitų erkių pirmiausia savo dydžiu ir specializuotu aparatu, kuris yra pritaikytas kraujui čiulpti. Erkės dydis kinta nuo 1-30 mm, priklausomai nuo prisisotinimo krauju. Tik moteriškos lyties erkės minta krauju, o vyriškos lyties erkės įsikabina tik tam, kad rastų patelę poravimuisi. Priekinės kojos turi ypatingus Chemo- Mechanoreceptorinius jutimo organus kuriais gali nustatyti silpniausias kūno šilumos sroves, judėjimą ir menkiausią kvapą. Tokiu būdu erkės gali rasti tinkamą auką prie kurios jos gali prisitvirtinti. Specialios liaukos išskiria seiles šalia burnos kanalo. Seilėse yra fermentų, antikoaguliantų, imuninio atsako inhibitorių ir silpnų anestetikų. Užkrėstų erkių infekcijos galima išvengti tik atidžiai tikrinant gyvūną kiekvieną kartą po pasivaikščiojimo gamtoje šalinant erkes.

Svarbiausias šiuolaikinės erkių kontrolės produkto privalumas yra jų gebėjimas naikinti įsisegusias erkes taip greitai, kad jos negalėtų perduoti ligų. Pavyzdžiui Borelijai reikia 48 valandų (vidutiniškai nuo 24 iki 72 val)patekti iš erkių žarnyno į seilių liaukas, iš kur ji perduodama aukai per seiles.

Vystymosi ciklas

Per savo gyvavimo ciklą moteriškos lyties erkės padeda nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių kiaušinėlių, visada padėdamos juos ant žemės. Iš kiaušinėlio išsiritusi lerva ropoja ant žolės ar krūmo. Nuo ten prisitvirtina prie šeimininko iš kurio jos siurbia kraują. Tuomet jos nukrinta ir iš jų vystosi nimfa, o tam, savo ruožtu, vėl reikalingas šeimininkas kraujui siurbti tam, kad taptų suaugusia erke. Suaugusios erkės yra atspariausios lyginant su kitais vystymosi etapais. Jos gali išgyventi mažesnės oro drėgmės ir aukštos temperatūros pokyčius skirtingai nei nimfos ar lervos. Tai leidžia joms užlipti ant aukštesnės žolės ir krūmų, kur jos laukia stambesnių šeimininkų. Kai erkės patenka ant gyvūno, jos taikosi į odos sritis kur yra mažiau kailio. Tai paaiškina, kodėl šunims erkės dažniausiai surandamos snukio, ausų ir pilvo srityje. Gavę kraujo iš savo šeimininko moteriškos lyties erkės atsiskiria nuo jo ir deda kiaušinėlius. Tokiu būdu prasideda naujas vystymosi ciklas. Jis paprastai trunka nuo 1 iki 3 metų.

Erkės

KRKA